TIK ŽIAURI TIESA APIE LIETUVOS GYNYBĄ
Pastaruoju metu vis dažniau sulaukiu kaltinimų, kad iš manęs pastebima daug nepamatuotos ir nepagrįstos kritikos, adresuotos Lietuvos kariuomenei. Kad a‘lia dirbu Kremliaus naudai, atlieku hibridines atakas prieš Lietuvos kariuomenę. Na, man asmenys, taip teigiantys, dažnai primena rusų „zetnikus“ (Z propagandonus). Ir kas juokingiausia – tokie asmenys arba a‘lia padeda Ukrainai, arba a‘lia ten kariauja, na, bent jau turi kontraktus. Kontraktus gal jie ir turi, bet, matyt, realaus fronto dėl savo protinio atsilikimo ir bailumo taip ir nematė. Kitaip neaiškintų tokių nesąmonių, bent jau man. Kodėl aš juos vadinu lietuviškais „zetnikais“? Nes jie veikia pagal principą: kas jiems neploja katučių, kas prieš juos, kas prieš jų nuomonę – tas prieš Lietuvą, tas yra Lietuvos priešas.
Taip, nemažai kas – aš, kaip ir Arūnas Kumpis – kartais pareiškiame kritiką Lietuvos kariuomenei, nes norime, kad Lietuva liktų ir toliau laisva, o mūsų kariai būtų tinkamai pasirengę, kad atėjus X dienai Lietuva sugebėtų apsiginti, o mes patirtume kuo mažesnius nuostolius. Taip, kartais rašome, kad pasirengimo karui kontekste esame akmens amžiuje. Ir dabar išsakysiu kodėl. Tad mano tekstas bus gana ilgas.
Ukrainos kare okupantai visada turėjo pranašumą – aviacijoje, raketose, bombose, artilerijoje, šarvuotoje technikoje ir gyvojoje jėgoje. Ir atrodo, kad tokiame santykyje ukrainiečiai neturėjo jokių šansų atsilaikyti. Bet ukrainiečiai, nors ir labai sunkiai, laikosi. Kodėl? Karo pradžioje Ukrainoje galiojo principas – yra įstatymas, bet ne visada būtina jį taikyti ir vykdyti.
Šis principas karo pradžioje Ukrainoje (2022 m. vasario–kovo mėn.) leido greitą adaptaciją, apeinant biurokratines procedūras ir tarptautinius apribojimus, pvz., neutralumo taisykles ar eksporto kontrolę, taip pat Ukrainos, kaip ir mūsų, klastingą ir nenugalimą biurokratiją. Nes karo metu valstybės ir Ukrainos vyriausybė dažnai taikė lankstumą (pvz., remdamosi JT Chartijos savigynos teise), kad išvengtų delsimo.
Karine prasme tai leido greitą letalios pagalbos tiekimą (pvz., „Javelin“ raketas, „Stinger“ sistemas iš JAV ir ES), apeinant ilgas patvirtinimo procedūras; Ukrainoje – savanorių mobilizaciją ir brigadų autonomiją ginklų gamybai bei tiekimui be griežtos biurokratijos. Būtent to dėka brigadose atsirado dronų pajėgos, gamybiniai pajėgumai ir decentralizacija.
Technologine prasme tai skatino „grassroots“ inovacijas, pvz., dronų gamybą ir pritaikymą per savanorius bei privačias kompanijas, apeinant reguliacijas; greitą „Starlink“ integraciją kibernetinei komunikacijai ir žvalgybai; atvirą programinę įrangą žvalgybai iš socialinių tinklų, ignoruojant įprastus duomenų apsaugos apribojimus.
Kiekybiškai Ukraina vis dar stipriai atsilieka (ypač artilerijos sviediniuose, tolimojo nuotolio raketose, dideliuose dronuose – Rusija gamina 3–4 kartus daugiau).
Kokybiškai Ukraina pasiekė pranašumą arba lyderystę pasaulyje keliose srityse: FPV dronai (taktika, inovacijos, pigios modifikacijos), „anti-drone“ / EW sistemos, jūrinių dronų naudojimas, „Bohdana“ haubicos (gamyba iki 40 vnt. per mėnesį), greita masinė minų, sprogmenų, ginklų, šovinių, dronų ir robotų gamyba.
Lankstus požiūris į taisykles leido Ukrainai iš beveik nulio sukurti modernią gynybos pramonę ir kokybiškai dominuoti dronų kare bei kai kuriose taktikos srityse, bet ne visame fronte – kiekybinis atsilikimas tebėra didelis. Taigi šuolis didžiulis, bet ne absoliutus dominavimas.
Mes – Lietuva – skirtingai nei Ukraina karo pradžioje, o kai karas jau vyksta daugiau nei ketverius metus, dar nesuvokiame nei egzistencinės grėsmės, nei masinio savanoriško impulso. Todėl stinga greitos decentralizacijos, „grassroots“ inovacijų ir biurokratijos apeinamumo.
O mūsų didžiausias atsilikimas – nacionalinės gynybos pramonės plėtros politikos ir ilgalaikės strategijos nebuvimas, kuris stabdo dronų, robotų, jiems skirtų specializuotų užtaisų, sprogmenų, minų ir kitų kritinių sistemų masinę gamybą bei privačių įmonių įsitraukimą.
Pagrindinės kliūtys – perteklinė biurokratija, lėtas sprendimų priėmimas, ribotas rizikos ėmimasis ir silpnas ryšys tarp kariuomenės bei privačių gamintojų, todėl net turėdami pinigų ir noro negalime pasiekti tokio kokybinio šuolio, kaip Ukraina, dronų ir taktinių inovacijų srityse.
Dabar imame Ukrainos karo pamokas: Ukrainoje tradiciniai pėstininkai (šturmo grupės) stipriai sumažino savo vaidmenį – pagrindinėmis naikinančiomis pajėgomis tapo dronai ir artilerija. Priešo judėjimas 15–25 km gylyje tampa beveik mirtinas dėl „mirties zonos“, kurią kuria žvalgybiniai ir atakos dronai. Okupantai prasiveržia tik ten, kur trūksta dronų ar operatorių aprėpties, ir moka už tai milžiniškus nuostolius. Pagrindinė kliūtis – dronų bei kvalifikuotų operatorių trūkumas ir oro sąlygos. Šturmo grupės retai, bet kartais dar naudojamos pastatų valymui urbanistinėse vietovėse ir tik pridengiant žvalgybos ir FPV dronams.
Dabar Ukrainos karo pamokas imame Lietuvoje: po ketverių karo metų Ukrainoje mes vis dar neturime vieningos dronų pajėgų sistemos Lietuvos kariuomenėje ir LŠS, vis dar nėra specializuotų užtaisų dronams ir masinio karių rengimo darbui su jais pagal realią Ukrainos fronto patirtį. Nors operacinius pajėgumus vystome, tempas per lėtas, o integracija – ne tokia greita ir decentralizuota kaip Ukrainoje.
Mes dar neturime pakankamai pajėgumų efektyviai identifikuoti ir naikinti „Shahed“ tipo dronus, ypač saugant miestus, didmiesčius, strateginius objektus ir infrastruktūrą – trūksta sluoksniuotos gynybos prieš masines, ilgalaikes grėsmes, nors aptikimo ir artimojo nuotolio sistemos, nors ir labai lėtai, bet plečiamos.
Lietuvos kariuomenės (įskaitant Ruklos Sausumos pajėgų mokymo centrą) rengimo programos 2020–2026 m. keitėsi labai lėtai ir ribotai – nors nuo 2024 m. pradėta įtraukti Ukrainos karo pamokas (FPV dronų kursus, instruktorių rengimą, remiantis Ukrainos patirtimi), pagrindinės Sausumos pajėgų programos neperimamos kardinaliai pasikeitusio karo Ukrainoje realijų mastu.
Dabar prie esminio, kalbant apie Ukrainą. Šių metų plane yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ketinimas sunaikinti po 50 tūkstančių Rusijos karių per mėnesį. Net jei pavyktų pasiekti 35 tūkstančius, tai viršytų mobilizacijos pajėgumus.
Rusija šiuo metu surenka apie 30 tūkstančių samdinių per mėnesį, tačiau šis skaičius nuolat mažėja. Dėl ko labiausiai pergyvena okupantai – kad dabartinis Ukrainos gynybos ministras Michailas Fiodorovas turi galimybių sudaryti tokias sąlygas, jog Rusijos kariuomenė pradėtų netekti daugiau žmonių, nei gali mobilizuoti kas mėnesį. Būtent tai sukelia didžiules problemas Rusijos karinei vadovybei, nes Rusijos kariuomenė vis dar gyvena „sovoke“.
Kitas Ukrainos gynybos ministro Michailo Fiodorovo sprendimas – keisti žmones robotais, ypač per „Brave1“ inovacijų inkubatorių, kuris leidžia greitai diegti dronų technologijas. Rusijoje šiame kontekste nieko panašaus nėra.
Kas dar labai pozityvaus įvyko Ukrainoje? Ogi tai, kad Ukrainos gynybos ministru paskirtas Michailas Fiodorovas.
Michailas Fiodorovas (g. 1991 m. sausio 21 d., dabar 34–35 m.) – jauniausias Ukrainos gynybos ministras istorijoje, paskirtas 2026 m. sausio 14 d. Jis baigė Zaporižios nacionalinį universitetą (sociologijos ir vadybos fakultetą), yra verslininkas ir IT specialistas, buvęs vicepremjeras bei skaitmeninės transformacijos ministras, sukūręs „Diia“ platformą ir vadovavęs Ukrainos skaitmenizacijai. Per karą jis pasižymėjo greita „Starlink“ integracija, dronų gamybos skatinimu, parama privačiam sektoriui ir inovacijomis (pvz., „Army of Drones“ iniciatyva).
„Army of Drones“ – tai Ukrainos iniciatyva (pradėta 2022–2023 m., vėliau stipriai išplėsta), skirta masiškai gaminti, pirkti ir integruoti dronus į karo veiksmus, ypač FPV atakos dronus, žvalgybinius ir kitus bepiločius aparatus. Ji apima „Army of Drones“ programą su „gamified“ (žaidimo stiliaus) sistema operatoriams (taškai, premijos už sunaikintus taikinius), privačių gamintojų paramą, mokymus ir lėšų rinkimą (pvz., per UNITED24 platformą su žvaigždėmis, kaip Markas Hamillas).
Trumpai – tai vienas pagrindinių Ukrainos būdų kompensuoti kiekybinį atsilikimą per inovacijas ir masinį dronų naudojimą fronte.
Ir esminis dalykas – Michailas Fiodorovas gimė jau ne Sovietų Sąjungoje, o nepriklausomoje Ukrainoje. Tai reiškia, kad jis neturi jokio emocinio ryšio su SSRS. O okupantų požiūriu – viskas, žmogus „prarastas“. Iš jo jokios naudos, nes jie pripažįsta savais tik tuos, kurie gimė Sovietų Sąjungoje.
Palyginti su buvusiais gynybos ministrais (dažniausiai kariniais ar biurokratais), Fiodorovas pranašesnis inovacijų greičiu, technologijų integracija į karą ir gebėjimu apeiti biurokratiją – tai Ukrainai reiškia stipresnę dronų, EW ir žvalgybos plėtrą, greitesnį ginklų gamybos mastą ir modernizaciją, kas fronte gali suteikti didesnį kokybinį pranašumą bei efektyvesnį resursų naudojimą.
„Diia“ – tai Ukrainos itin patogi skaitmeninė aplikacija ir portalas, kuriame visi dokumentai (pasas, vairuotojo pažymėjimas, gimimo liudijimas ir kt.) saugomi telefone, o valstybines paslaugas galima gauti per kelias minutes, be eilių ir popierių. Per karą ji tapo tikru gelbėtoju – greitai išduodavo finansinę paramą, registruodavo žalą, padėdavo su humanitarine pagalba ir net integravo kariuomenės poreikių koordinavimą. Trumpai tariant, tai vienas pažangiausių e. valstybės pavyzdžių pasaulyje, parodęs, kaip technologijos gali veikti net karo sąlygomis.
O dabar apie Lietuvą: kas buvo ankstesni KAM ministrai ir kas yra dabartinis KAM ministras Robertas Kaunas. Robertas Kaunas, kaip Lietuvos krašto apsaugos ministras, turi nemažai minusų, palyginti su Michailu Fiodorovu: mažai patirties gynybos ir saugumo srityse (jis politikas iš verslo aplinkos, bet ne specialistas karinėse inovacijose), tradicinis biurokratinis požiūris, lėtesnė technologijų integracija ir didesnis amžius (41 m.), kas gali stabdyti greitą adaptaciją prie modernaus karo pamokų iš Ukrainos.
Michailo Fiodorovo pliusai kaip Ukrainos gynybos ministro: jaunas amžius, IT ir verslo fonas, leidžiantis greitai diegti inovacijas, skatinti dronų gamybą ir privataus sektoriaus paramą, apeinant biurokratiją. Tai stiprina Ukrainos technologinį pranašumą fronte. Palyginti, Fiodorovo į technologijas orientuotas vadovavimas gali duoti Ukrainai žymiai greitesnį kokybinį šuolį dronų ir inovacijų srityse, o Kauno tradicinis stilius – žymiai lėtesnį Lietuvos gynybos modernizavimą, nors abu yra civiliai be gilaus karinio fono.
Michailo Fiodorovo dėka prasidėjo bendradarbiavimas su amerikiečių kompanija „Palantir“, kuri kartu su Ukrainos gynybos ministerija kurs vieningą mūšio lauko ir oro erdvės stebėjimo sistemą, valdomą dirbtinio intelekto. Ši sistema bus skirta naikinti „Shahed“ tipo dronus ir sparnuotąsias raketas.
Ukrainiečiai, bendradarbiaudami su kompanija „Palantir“, planuoja sukurti visą priešlėktuvinės gynybos ekosistemą: radarus, dronus-perėmėjus, autonominius AI sprendimus ir net senesnių kartų raketines sistemas. Galimai jau iki vasaros Ukraina turės veikiančią ir patikimą oro gynybos sistemą. Tai atrodo labai įspūdingai ir realistiškai.
„Palantir Technologies“ – tai amerikiečių įmonė (įkurta 2003 m., viešai kotiruojama NYSE: PLTR), kuri kuria pažangias duomenų integracijos, analizės ir dirbtinio intelekto platformas (pvz., „Gotham“, „Foundry“, AIP). Ji specializuojasi didelių, sudėtingų duomenų rinkinių sujungime ir realaus laiko analizėje, leidžiančioje priimti greitus sprendimus – nuo žvalgybos ir kovos su terorizmu iki logistikos, gamybos ir karo operacijų. Per Ukrainos karą „Palantir“ aktyviai padeda: tiekia AI įrankius realaus laiko žvalgybai, taikinių nustatymui, karo nusikaltimų dokumentavimui, dronų koordinavimui ir net Ukrainos gynybos įmonių algoritmų mokymui (pvz., per naują „Dataroom“ projektą su „Brave1“). Trumpai – tai vienas galingiausių „data ops“ žaidėjų, ypač karo ir saugumo srityse.
Michailo Fiodorovo dėka Ukrainoje jau diegiama platforma „Mission Control“. „Mission Control“ – tai nauja Ukrainos Gynybos ministerijos skaitmeninė platforma (paleista 2026 m. sausį, pagal gynybos ministro Michailo Fiodorovo įsakymą), skirta centralizuotai valdyti dronų (UAV) operacijas. Ji integruota į DELTA kovos ekosistemą, leidžia realiu laiku stebėti misijas, automatizuoti ataskaitas (vietoje „popierinės armijos“), sekti visą dronų ciklą nuo pirkimo iki panaudojimo fronte, suteikia vadams vieningą vaizdą ir didina efektyvumą bei duomenimis grįstų sprendimų priėmimą dronų kare. Šioje sistemoje jau numatytas dronų atpažinimas „savas–svetimas“. Tai revoliucinis žingsnis link visiškai skaitmenizuoto, duomenimis grįsto dronų valdymo fronte. Ši platforma leis realiu laiku koordinuoti visus dronus, pėstininkus ir artileriją bei suteiks milžinišką pranašumą fronte. Sistema jau veikia ir buvo pristatyta šį mėnesį.
Okupantai šiame kontekste skundžiasi visišku koordinacijos trūkumu Rusijos kariuomenėje, kur pėstininkai nežino, kieno dronai virš jų skraido, o dronų operatoriai ignoruoja pėstininkų prašymus. Taip, rusai lenkia ukrainiečius kiekybe (skaičiais), bet atsilieka technologijose.
Dar Michailo Fiodorovo iniciatyva jau kuriamas specialus dalinys, skirtas medžioti rusų dronų operatorius – tarsi moderni kontrbaterinė kova.
Dabar apie Ukrainos kariuomenę: nors joje yra trūkumų ir diskusijų, vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskis nėra atitolęs nuo realybės – jis viešai pripažįsta dronų dominavimą (dronai sukelia 60–70 % nuostolių, plečiama „deep-strike“ taktika, „fiber-optic“ ir perėmėjų dronai, planuojamas tolesnis augimas 2026 m.). Vietoje vien tik korpusų stiprinimo dronų pajėgomis Ukraina taiko hibridinį požiūrį: dronai ir artilerija kuria „mirties zonas“ iki 20–30 km gylyje, naikina priešą masiškai, o šturmo brigados kol kas lieka būtinos pozicijų laikymui, kontratakoms ir ten, kur dronų aprėptis silpna dėl resursų trūkumo ar EW. Tai ne klaida, o adaptacija prie dabartinės fronto dinamikos – dronai keičia karą, bet nepakeičia visko visiškai.
Nors Lietuvos KAM ir kariuomenė skelbia apie gynybos biudžeto augimą iki 3,5 % BVP 2026 m., technologiškai mes vis dar esame akmens amžiuje, palyginti su Ukraina: jie kartu su „Palantir“ kuria dirbtiniu intelektu valdomą oro gynybos ekosistemą. Ukraina jau dabar numuša 80–90 % „Shahed“ masiniuose antskrydžiuose, o Lietuva neturi sluoksniuotos gynybos net prieš kelis tokius dronus – ribojamės artimojo nuotolio sistemomis, tokiomis kaip RBS-70, be pilnos integracijos su akustiniais ir radariniais sensoriais. Tai rodo KAM biurokratijos stagnaciją ir lėtą Ukrainos pamokų perėmimą.
Ukrainoje „Mission Control“ jau suteikia realaus laiko dronų valdymą su „savas–svetimas“ atpažinimu, o Lietuvoje dronų pajėgos vis dar formuojamos lėtai (tik iki 2027 m. numatomas operacinis pajėgumas), kai kuriuose daliniuose vis dar naudojami popieriniai žemėlapiai, o ATAK („Android Team Awareness Kit“) platformos integracija nebaigta. Ši platforma galėtų užtikrinti koordinaciją, tačiau dabartinė padėtis yra KAM klaida, ignoruojanti fronto realijas, kur tokios spragos kainuoja gyvybes.
Be to, Lietuva negamina savo sprogmenų, minų ar specializuotų užtaisų dronams (esame priklausomi nuo importo, o Ukraina jau masiškai gamina), o sąveika tarp LK, LŠS, VST ir policijos vis dar fragmentuota. Pratybose, tokiose kaip „Geležinis Vilkas“, tai jau matėme, tačiau be vieningos skaitmeninės sistemos X dieną tai sukels chaosą, pavyzdžiui, savų šaudymą į savus. Ukraina to jau išvengia per inovacijas, o mūsų KAM lėtas tempas yra tiesiog neatleistinas atsilikimas, reikalaujantis skubių reformų.
Ir pabaigai. Gal kas iš tų proto atsilikėlių, tiksliau iš mūsų „zetnikų“ man pasakys, kur ir kuo aš neteisus, kuris mano argumentas neatitinka tikrovės? Taip, pasišaudykime argumentais, nes aš žinau atsilikimo kainą. Nes aš, skirtingai nei jie, vaikščiojau ten, kur net vilkai nevaikšto, mačiau, kaip griūna dangus ir lydosi plienas – to jie niekada nematė.